ketvirti dangaus metai

sunku kažką tai rašyt, nes dabar taip bandyt permest akį per visus keturis metelius yra labai labai labai daug.. ir tiek daug yra visko išsakyta ir pasakyta, o MES atrodom vis dar šiek tiek tos pačios.

Angelai. keisti Jie tokie, ane? kaip Tu Juos įsivaizduoji DABAR? prieš keturis metus aš Juos įsivaizdavau, kad Jie yra tokie mažyčiai, tie Jų sparnai irgi maži, Jie tokie dar neužaugę, ir sunku Jiems aukštai aukštai pakilt. o dabar? dabar Jie tokie labiau subrendę, susitapatinę, Jie visur, visada ir visaip, nors Jie ir gyvena atskiruose danguose, bet Jie yra VIENAS VIENETAS.

visad kartu

kartais pagalvoju, kas būtų, JEIGU aš nebūčiau atvažiavusi į tą stovyklą (balandžiai čia jau nebetinka;D), gyvenimas būtų ne tos spalvos, nes Tu nudažei mano gyvenimą tom spalvom, kurios man reikalingos. Atsimeni, kai rašiau, kad dauguma žodžių yra tokios banalybės, kuriuos vartojame tarpusavyje, bet kai juos sakai Tu pats, savo Angelui, jie skamba lyg naujai atrasti, įgauna naują prasmę.

ir tiek daug bendrų ir skirtingų dalykų.. aš Tave užkrėčiau vienų dalykų, Tu mane kitų ir tarp mūsų gavosi ir yra tokia grinai begalybė, nesibaigianti begalybė..

dabar taip pagalvoju, kas esi mano Zahiras – tu pamažu prisiartinai ir pamažu užvaldei mano mintis, įėjai į patį vidų, visam kūne, širdies šerdy.. Vienas dalykas tiktai yra beprotybė; beprotybė, kad gali atsiskirt nuo VIENO kūno, kad Zahiro nebeliks..

Brangioji, išgerkim už MUS puodelį karštos arbatos (apkabinu) ir dideliausias dideliausias bučkis!!! 

Šiuo momentu norėčiau būt su Tavimi.  

Tavo Angelas, Korniukas

iš dangaus į dangų

p.s. AČIŪ TAU!!!

♥

MŪSŲ dielė didelė šventė

taip taip taip