peteliškė viena

siedžiu prieš langą. taip osam žalia. ir kvepia žinai. ir vienas drugelis laksto. taip plaka sparneliais. taip duodas. ko jis neranda? o gal šoka prieš kažką? o kažin prieš ką? o gal džiaugias saule vakarine? ar įsivaizduoji jei būtum drugelis, kiek turėtum nuveikt per vieną vienintelę dieną. Per vieną dieną jie turi išgyvent šitiek visko daug.. mes per 10 metų tiek nepatiriam kaikurie kiek drugelis per vieną vienintelę savo gyvenimo parą. aš bijočiau tokio likimo. kaip viskas aplink gražu, kiek visko daug ir įdomaus. o turėtum pasitraukt net šimtosios dalies neparagavęs.
o tada pagalvoju, jeigu ir mes esam drugeliai, juk kažkuri diena bus ir mum paskutinė, kurią irgi turėsim išgyvent o vakare kaip drugeliai numirt.. gal tai bus mūsų laimingiausia visų metų diena? o gal pati liūdniausia?
drugeliai įsimyli?

žinai. aš esu drugelis, jau kažkada Tau sakiau, o Tu mano sparnai. mano gyvenimas toks trumpas, o aš noriu tiek pamatyt. Jei ne Tu, būčiau negraži, būčiau neįdomi. Jei ne Tu, mano mylimi sparneliai, aš nieko nematyčiau, nes negalėčiau pakilt.
Tik Tavo dėka matau viską taip, tik Tavo dėka matau visko tiek, ir tik Tavo dėka, galiu šitaip laisvai ir lengvai skraidyt šiam gyvenime

Myliu Tave <3

gėris. kiek daug meilės